Dievo skardis

Antras tomas vienuolio Sampsono laiškų, pasineriu į juos nakčiai kaip į margaspalvę šiltą koralinę Šarmo povandeninę promenadą.... plauki jo taikiais-meilės prisodrintais tekstais, laikas sustojęs.... nenusakomas dvasios riterio grožis ir gėris lyg nežinia iš kur, iš bedugnės tamsybių išnyrantys auromis blizgūs žuvų- žvaigždžių sietynai . Jų spurdančius lazerinius fraktalus siurbte susiurbi į atmintį, išdailini jomis pajautas, pamalonini širdį, daliniesi jų šiluma su kitais....

Iškiši galvą virš vandens - o ten Alachui medžiasi paplūdimio instruktorius.Jis irgi siurbte siurbia Koraną , ir prisipildo ne romiu nuolankumu, kaip mes, krikščionys, o peilių-kardų muzika, vedančią į kitamanių modžachedinę bombapjūtę.

Žodis "Dievas" - vienas... o....aibės skirtingų jo turinių. Maniau, kad "gėris", "meilė" - kaip "om" mantra atpažįstami ir įprasminami visų vienodai.

Naivuolė, krokodilų nemaaaatė:))) Šių žodžių turinį kiekvienas suvokia savaip. Kažkam "gėris ir meilė, širdis apsąla" - pareina kaip dangaus mana kitam vožtelėjus . Tipo - už teisybę. Po maldų, apsivalymo, gerų darbų (seksas iš abipusės meilės - juk irgi geras darbas, ekologiškai harmonizuoja eterį, teikia dvasinį peną Visatai) - salstu ir tirpstu gėryje. Kažkas tą patį jaučia pakėlęs mokesčius už šilumą, pašovęs lapę, supliekęs prasižengusį vaiką.... Finalas visų šių veikų - "meilė ir gėris" , kiekvienam savas....

Kalbėti bendrai apie Dievą šiandien beprasmiška. Nesusigroja, kakofonija gaunasi. Susikukuoja unisonu galbūt viena konfesija, susibūrusi apie vienokį ar kitokį Šventraštį ar GURU. Dar dar - šeimoje, mažoje mamos parapijoje... Bet... su nuostaba įsitikinau, kad mano abu vaikai - (auklėjimas vienodas!) - Dievą supranta, Jį jaučia ir dėl Jo kažką daro absoliučiai skirtingai.

Religijų skirtumus ir žmonių tikėjimus išlygins-sulygins TEISĖ. O kaip visi Jį choru pažins? - kaip su baime išdainuos vieną Dievo autorinę partiją? Kai bus nustumti link, kai stovės ant mirties skardžio.

Kol sotūs -laimingi- šiltai aprengti - apie Dievą vien valuckų-malinauskų pigūs snargliai taškosi mediioje, rankos bučiuojamos , mišios užsakomos, doveikos čiulba ulba. Komentuojam, filosofuojam, ciniškai preparuojam, sentimentaliai restauruojam, naiviai liūliuojam.

Bet vos tik Mirties šaltis pakutena šonus - Dievas žaibu nulupa dramblio storžievę odą ir įelektrina nervų galūnes. Kitą šalia jauti kaip save, net labiau ir karščiau. Išgaruoja moment abstrakcijos, balkšvom plėnim nušnara žemyn Dekalogo žodžiai, kurie dar vakar - laimėje- rodė kelią ir švietė meiliais žiburiais.

Yra Mirties skardis, ant kurio visi lygūs ir Dievas ( ne šventas tingus PETRAS, atbildantis su rakteliais!) žiauriausiu būdu egzaminuoja: ką padarei?ką išgelbėjai? kiek esi lengvas pakilt? ir kiek akmenų-turtų slegia sąžinę-kišenes, kad kristum puntuku žemyn?

Skaitau apie nelaimes pasaulyje - jų daugės, kad žmonės išmoktų vienytis, veikti savarankiškai, gelbėtis patys vieningai , pakilę virš religijų ir rasių skirtumų. Skaitau ir mintyse modeliuoju - ar mokėsiu, pajėgsiu, susiorientuosiu gelbėti - jei potvynis Jašiūnuose, ar puola vaiką gatvėje, jei gaisras miške ir - ką gali žinoti, kokie egzaminai kiekvienam paruošti? Dievo žinojimas gąsdina, kelia baimes, kurių nevalia išsižadėti, jas išjuokti. Šios baimės - sąžinės balso kamertonas.