Atogrąžos

"Atogrąžos - nuo "atsigręžti". Šiltos jos, gaivios ir malonios kaip Maironio vasaros naktys.

Kone fiziškai pajutau lietuvių viso etnoso energetikos susigūžimą kamuoliukan, kaip kolektyvinė mūsų dvasios sąrangos nugara atsigręžia kietai naujovėms, pokyčiams, gyvenimo iššūkiams ir progresui . Vėžio energogarma - spiralė, sraigės namukas, kiautas, kuriame visi tūnom ir žiūrim nostalgiškai drėkstančiom akim į praeitį, atgręžę kietą sprandą ateičiai.

Nesu sentimentali, yda. Bet... ir man, prieš lūžius akys pasrūva sūrymu ir kyla spontaniškas noras spausti Laiko traukinio :"stop-kraną."

Emociškai nenoriu, kad Justė išvažiuotų studijuot toli, nors tai neišvengiama . Neįsivaizduoju, kaip be jos apskritai išgyvensiu buitiškai, psichologiškai, dvasiškai. Ir ką - amen, bailė, gyvenimas jai išvykus sustos? negi taip bijau pokyčių, nors pati juos propaguoju karštai nenuobodžiai?

Tipinis lietuviškas elgesys. Štai vyro brolis , netekęs darbo, surentė kačių namą kieme, dviaukštį, tvirtą ir komfortišką, tik vandentieko trūksta. Taip lietuviška, padėjo joms įleisti šaknis , pastatė kiautą - paminklą savo baimėms, trukdančioms atsiverti gyvenimui - kažkur važiuoti, prasisiekti, susirasti darbą, konkuruoti...

Pavydžiu grynakraujams rusams - jie daro Likime cirkinius kulbitus, zigzagus pokyčius žaibiškai. Sėdi sėdi ir - OPLIA! - salto mortale - profesijoje ir gyvenime. Nepamiršiu ruso, kuris Frankfurto oro uoste kalė kinų hieroglifus. Programeris, gavo Šanchajuje darbą, lengvai pasiliuosavo - ir skrido su šaltakraujiška "avosj" šypsenėle į naują gyvenimą. Mums taip nesigauna. Ir vėl aerouoste raudosiu, savaitę leisgyvė kelsiuos rytais it iš kapo atsiskyrusi nuo vaiko. Kaip ir visos lietuvės , pasirodo.... kiek skaitau laiškus - tapačios reakcijos, tik gėdijasi pasisakyti, bet dauguma rauda išsiskyrusios vaikų, vyrų,

Lietuviškos atogrąžos - genetinė dominantė - gaila , patologiškai gaila skirtis su dabartim, kurią išsiveš dukra, kažką keisti, prie ko jau prisvilai-kraujais, pripratai kaip prie atogrąžų popietinių liūčių. Senovės pasakose mergaitės svajojo apie princą ant balto žirgo. Dabar gal pasvajoja apie GERĄ, RAMŲ RYTOJŲ, kuris ateis ir lyg mielas senelis Kristoforas perneš per laiko upę į šviesesnį rytojų - į tvirtą krantą, kur baimių prisodrinta dabartis jau rodysis gaiviom, prijaukintom atogrąžom ... ir ilgėsimės jų, pamiršusios kaip nesaugiai, per ilgai ir per skausmingai - praeityje trypčiojome džiunglių patamsiuose.