Slidžios trasos

Sniego dykuma - Egipto, Maroko ir Alpių lydynys - netoli Vilniaus. Absoliuti tyla - kaip baltas popieriaus - sąžinės? - lapas. Jame vienu metu ir rašai ir skaitai pasąmonės - nematomo dvasios ekrano - runas. Po gero dešimtmečio vėl atsistojau ant slidžių. Visai kitas reikalas, kai viena sau laisvai nardai miško pusnimis, ir - kai grupėje, kur turi kontroliuoti, kaip atrodai, ar nejuokingi judesiai, ar niekam nekliūvi, ar spėji nelikti paskutinė. .

Stipriau už labirintą. Viena neteisinga mintis, sąlytis savityroje su pašaliniu, atgyventu ar pavojingu asmeniškai man žmogumi - ir - virsti pusnin ant šono. Keberiokšt, kaip ir realioje tikrovėje . Kol atsikeli, atkryžiuoji medines baltarusiškas koturnas, - tvirtai pasidedi kryžiuką, kabliuką siviskam - taip piktai negalvoti, tos bjaurokos ir didybės raudoniu paženklintos emocijos nevartoti, ją vyti kuo toliau šalin.

Smagiausia pačiai tiesti naujas trasas. Sunku, klampu, lėčiau, bet brėždama sniego dykumoje savo punktyrą, patiriu kreatyvinį pasirinkimo triumfą - sukti ten, kur PATI pasirinkau, o ne kur kažkas išvedė, nuvedė. Pionieriškai braudamasi bekraštėmis užpustytomis lygumomis ir eglių pošakiais, pavargsti, nusiplūki. Lengviausia, maloniausia čiuožti savo pačios trasa atgal :greitis, estetika, pasitenkinimas savimi. Ir gyvenime vaikščiojimas pramintais takais yra parankesnis, bet veda į egoizmą, nes pripaišai greitį asmenininams nuopelnams, o juk tikra, stipri, autentiška, atgaivinta naujų pojūčių, buvai tik tame pirmame kelyje į NIEKUR, lauždama ledus.

Apsivalymas - neapsakomas. Balto sniego tyrai po 3 val nuskaidrina žvilgsnį,tarytum ir viduje tampi bent kiek baltesnė (iliuzija? bet šviesi ) .

Kas po to? Medžiotojų džipas prie kalno kryžkelės medinio Kryžiaus. Cha, tikslus dabartinės visuomenės atvaizdas. Šaudytojai, puolamieji smerkėjai su kryžiumi. Iš kito laiko, iš kitos vertybinės planetos. Net nepasisveikinau, nors puolė vaišinti arbata. Kaip galėčiau su jais kalbėtis, prisižiūrėjusi skuodžiančių išsigandusių lapių ir išdavikiškų zuikių pėdų?
Kokios skirtingos, prasilenkiančios laike, mūsų slidžios trasos....