Gyvenimo mizanscenų dekoracijų kaita, tos ribinės būsenos, daug kam pažįstamos. Kai įbėgi tvarkytis dokumentų į darbovietę, iš kurios išėjai. Lyg tie patys veidai, bet jau tolstantys, svetimėjantys lyg pro stiklą matomi, lyg traukinio žiburėlis, tolstantis nakties tolumoje. Butas, iš kurio išsikėlei, tuščios sienos, bet jau svetimos, NE TAVO, kitų pasaulių priklausiniai. Toks lengvas nerimo vėjelis neša atgalios, kažkur praeitin paliekamos vietos, nueinančio gyvenimo tarpsnio emocijas, mintis, o naujas dar nepadvelkė....
Sekmadienį pakeliui užlekiau į vienintelį uždarą vienuolyną, kuriame oficiozas ir uabiniai santykiai nebadė akių,, kultinių lavonų tvaikas nekuteno uoslės. Pas seses buvo tikra, dar vasarą sklandė sakralios dvasios... man ten visada gera, esu suprasta, laukiama, mylima . Besisukdama darbų verpetuose vis susipainiodavau, kada gi ten savaitgaliais liturgija? Lyg 16-tą? Ne... bažnyčią tądien rakino baltas seneliukas, pasisveikinom, pasišypsojom. Likau viena tarp lapkritinių (dar žydinčių!) vienuolyno rožių. KOks skirtumas, kur liturgjja? - viduje , ar už durų? Vieta juk šventa. Prietemoje atsisėdau pamedituot, pasimelst, įsijaust į vietos aurą, ant suoliuko. Ir , po 15 min - keisti garsai. Prie vidinių kapinių, už medžio, tamsiausiame šešėlyje ... bučiavosi ...2 vienuolės. Apsikabinusios, jausmų jungtyje, kaip Klimto paveiksle, bučinių šiluma. Kristaus meilė, tikra, neknyginė. Mylėkit vieni kitus, tiesiogiai, realiai, be nukrypimų nuo žemiško surėdymo ...
Susinepatoginau, kad galiu jas išgąsdinti. Palaukiau,kol nuėjo abi romantiškai liepų alėja, pasivijau, dar paklausiau , kada gi ta 7-nė liturgija, pasišildžiau jų abiejų NENUODĖMINGOS, o pačios natūraliausios, žmogiškos meilės laukuose. Jausmai, jie nežino lyties. Na, gal nevienuolyne taip neatsitiktų? JOs pamiltų vyrus? Bet gi Dievas atvedė ten, sujungė:)))
Lengvas nostalgiškas atodūsis. Viskas, pasaulis jau kitoks, mano tradicinės religijos galutinai baigėsi:))) Liturgijos vyks gamtoje pavieniui, o pas seses - arbatos pagert, ne kažko sakralaus pasimokyti ar apsišvarinti :)))
Tiesą sakant, važiavau ten su slapta mintim paprašyti asmeninio dvasininko:))) Išpažinčiai... Tačiau Dievas akivaizdžiai parodė tomis seneliuko rakinamomis durimis:viskas, čia nėra ko ieškoti. Paukščiai ir lapės, dangaus aukštybės yra ir bus mano dvasininkai, jiems sielą apnuoginsiu. .
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą